Kasmet, kai ryškiaspalvį rudenį pakeičia nuolatinė dargana ir norom nenorom iš spintos tenka traukti savo žieminį garderobą, vis dažniau namuose užsidegu kvepiančių žvakių, dažniau nugrimztu į šiltus prisiminimus ir vis dažniau pagalvoju apie artėjančias didžiąsias metų šventes. Turbūt daugeliui, kaip ir man pačiai, Kalėdos yra viena gražiausių švenčių metuose, kai namai pakvimpa mišku, kai žybsi įvairiaspalvės lemputės, kai šeimos šurmulio fone skamba kalėdinės melodijos. Ir jau dabar girdžiu gal ne visiškai tipinę Kalėdų dainą, bet kuriai suskambus mano vaizduotėje pakvimpa mišku: “Žalia žalia, per visą dangų, Per visą dangų didžiausia eglė, Auksinėm saulėm apkaišinėta, žalia žalia, žalia žalia. Žalia žalia, per visą dangų, Per visą dangų, per vaiko širdį, Per tą pasaulį, kuris negirdi, žalia žalia, žalia žalia.” (Aktorių trio, “Žalia žalia”) Mūsų šeimoje turime tradiciją puošti eglutę Kūčių dieną. Kai buvau vaikas, laukdavau to momento su didžiausiu nekantrumu. Iš senos, dar mano pro močiutės dėžės skrybėlei, kurioje laikome kalėdinius žaisliukus, traukdavau po vieną puošmeną, ieškodavau jai tinkamiausios vietos ant eglutės šakos. Nuo mažumės žinojau, kad kiekvienas žaisliukas turi savo atkeliavimo į mūsų namus istoriją, kiekvienas jų buvo elegantiškas papuošalas namų žaliaskarei, todėl ta puošybos valandėlė man buvo lyg pasakos kūrimas, kai rankose laikydama vis kitą žaisliuką, savo pasakai sugalvodavau dar vieną istorijos vingį. Ir dabar, kai jau amžius neleidžia savęs vadinti vaiku, bet širdyje jis dar gyvena ir kasmet laukia Kalėdų, Kūčių dieną su šeimos mažaisiais traukiame tą apvalią, skrybėlei skirtą, dėžę ir kartu kuriame pasaką. Gėlėta taip pat jau galvoja apie artėjančias šventes ir pasirūpino, kad kiekvienuose namuose per Kalėdas galėtumėte sukurti pasaką. Pasaką su Kūčių naktį prabilsiančiais žvėreliais, su iš dangaus nukritusiomis žvaigždėmis, pasipūtusiais povais, mosuojančiais savo prabangiomis uodegomis, auksinėmis saulėmis ir viskuo, ką tik fantazija gali aprėpti. Galbūt pasakoje atrasite raktą į mylimojo širdį. Galbūt Kalėdų pasaka bus proga sukurti mylinčių širdžių šventę, paklausiant mylimosios, ar likusį gyvenimą ji sutiks pasakas kurti drauge. Kurkime pasakas, kurkime tradicijas, kurkime namų jaukumą, kad šventės kasmet būtų ypatingos, kad vaikai mūsų širdyse ir vėl išgyventų Kalėdų stebuklą. “Buvo laikas ramus ir lėtas, O dangus gilus ir žvaigždėtas. Baltas mėnuo pro debesį švietė. Kaip tu jo norėjai turėti… Baltos kibirkštys žiro ant sniego, Buvo medžiai apsvaigę nuo miego Ir tik paukščiai plasnojo: – Kalėdos! Ir ant sniego prasiskleidė žiedas.” (Aktorių trio, “Kalėdos”) Su meile, Gėlėta.